Klasikinė ir šiuolaikinė tapyba
Komentarai (0) Gyvenime, žvelgiant iš meno perspektyvos, yra dviejų rūšių žmonės: arba linkę prie meno ir jį mėgstantys, arba nesidomintys menu ir jam neskiriantys visiškai jokio dėmesio. Pastarieji domisi kitomis veiklomis ir randa kitus būdus atsipalaiduoti ir leisti laisvalaikį. Meno rūšių šiandien yra daug. Kažin, ar paprastą muzikos klausytoją galima pavadinti meno gerbėju, ir apskritai, ar šiuolaikinę muziką galima vadinti menu? Kažin… Analogiškai ir su teatru: šiandien jis dažnai grėsmingai priartėjęs prie komercijos ribos, taigi praranda savo esmę. Tradicinėmis meno rūšimis vis dar priskiriama tapyba, skulptūra bei grafika, tačiau irgi su įvairiomis variacijomis. Augiau susikoncentruosime ties tapymu ir šio meno puoselėjimu.
Tapytojas – tai arba profesija, arba pomėgis, nes vieni iš to valgo duoną, o kiti tapydami praleidžia savo laisvalaikį. Tapybos menas skaičiuoja tūkstantmečius, senieji tapybos darbai, išlikę nuo viduramžių, saugomi garsiausiuose pasaulio muziejuose. Ne viena galerija saugo ir paveikslus, kurie šiandien įkainojami dešimtimis ar net šimtais milijonų eurų. Taigi kur yra jų paslaptis? Ogi tai, kad tikras menas atlaiko laiko spaudimą, jis visada lieka menu ir laikas tam jokios įtakos neturi. Senoji tapyba buvo išties profesionali, dailininkai tapydavo ištisas paras, prie vieno paveikslo plušėdavo net iki kelių mėnesių. Paveikslai buvo ištobulinami iki menkiausių smulkmenų, mažiausių detalių. Menas paprastai turėjo atvaizduoti realius objektus – tam reikėjo ypatingų gabumų. Nuvykus į kai kurias galerijas ir pamačius kai kuriuos paveikslus atrodo, kad iš jų į mus žvelgia gyvas žmogus. Anksčiau, kai nebuvo fotografijos, žmonės įsiamžindavo paveiksluose, dailininkai piešdavo jų portretus. Vėliau didikų namuose buvo sudaroma mini galerija: iškabinami visos šeimos narių paveikslai, kartais – jau ir mirusių protėvių tapyti atvaizdai. Taigi menas buvo kažkas aukščiau, nei tik paprasti paveikslai sienoms papuošti.
